Luci ed Ombre

Kvapusis vanduo.

LUCI ED OMBRE Masque Milano
Interpretavo
MEO FUSCIUNI
Aromatario

Lengvos natos : smilkalai. „Sklandančios šviesos lopšys ir karma“ .
Šviesotė : imbieras, tuberoza, jazminas, samanos. „Operos širdyje – žmogaus emocinis tęstinumas tarp troškimo ir nuolatinių savęs paieškų“ .
Tamsios natos : smilkalai, kedras, pačiulis. „Sužeistas kūnas, žmogaus limfa, gili ir nerami tiesa“.

Kvapų šeima: Woods

Švytintys ir energingi smilkalai – ir tamsūs, gyvuliški smilkalai.

II – AŠ
LUCI ED OMBRE
Giliai tavo sieloje.

II veiksmas, I scena

 

„Luci ed Ombre“ – tai šnabždesys šešėliuose, siuvinėjantis tamsių ir neaiškių šviesos likučių kraštus.

Kvapas atsiskleidžia etapais, kuriuos pats aromato aromato aromato aromato aromatas apibūdino kaip „šviesos, šviesotamsos ir tamsias natas“. Iš tikrųjų „Luci Ed Ombre “ nuotaika ir bendras vystymasis yra galbūt sudėtingesni, nei galima manyti. Žodis „šviesotamsa“ reiškia romantišką šešėlių tamsą ir švytėjimą, kurį skleidžia viena žvakė ar tyliai siūbuojanti mažo galingumo lemputė.

Pradžioje „lengvoms“ natoms būdingas imbieras – toks įtikinamas, švarus ir sultingas. Toks nepastovus, dažnai pernelyg maistingas ir akivaizdus imbieras beveik sunaikintas dėl jo asociacijos su citrina vaisių arbatose. Kvapas išties gali būti gana liguistas nuo gripo. Tačiau čia Giuseppe imbierą naudoja kaip lengvą ir drėgną žemišką citrusinį vaisių, jo unikalus tembras reikalingas sušvelninti aplink jį atsiveriančius baltus gėlių aromatus. Be jo tuberoza ir jazminas klyktų kaip nekantrūs sopranai.

Širdyje – švelni, vandeninga tuberoza

„Luci ed Ombre“ – tai kvapas, žėrintis šviesos pakraštyje, aplaižytas tingių jazminų ir tuberozų šešėlių, jų svaiginantį kvapą paskleidžiantis švelniame ore. Pamokas, kurias ponas Imprezzabile iki tobulumo išmoko „Meo Fusciuni“, jis perkėlė į „MASQUE MILANO“ su ​​žėrinčia ramybe. Kuo daugiau naudojate „Luci Ed Ombre“, tuo labiau pastebite, kaip švelniai sujungtos natos. Giuseppe švelniai žengia dūmų kupino šviesos mišku. Toks smilkalų ir samanotų gėlių žybsnio virpulys, kai jis purškiamas, ir tas 80-ųjų vibracija yra tiesiog velniškai sodrus. Tai ramybės kvapas, primenantis dažnai perpildytą sintezatoriaus ritmą ir „Joop“ persmelktus europiečius. 

Alessandro, Riccardo ir Giuseppe kažkaip sugebėjo sukurti kažką paslaptingo ir keisto; smilkalų vaiduoklį po dūmų, šaltą akmenyje, keistą mokslinės fantastikos gėlių natą centre ir priklausomybę sukeliantį skonį, kurio tikrai sunku atsikratyti, kai tik jį paragauji oda ir pojūčiai.